Rengiantis įsigyti kuro katilą, reikia gerai pasvarstyti ir pirmiausia sau atsakyti į klausimą „O kuo gi kūrensime?“

     Pas mus puliariausias kuras – malkos, anglis, medžio pjuvenų ir durpių briketai. Galvojant apie kuro rūšį, tuo pat metu reikia numatyti, kur kurą sandėliuosime, o jeigu renkamės malkas – kur jas ruošime kūrenimo sezonui. Anglis, antracitas, briketai ir granulės parduodami paruošti kūrenimui ir jų atsargų nebūtina kaupti visam sezonui. Verta žinoti, kad rinkoje yra deficitas kokybiškų medienos pjuvenų granulių.

Anglį galima laikyti ir lauke, uždengtą nuo kritulių, nes kokybiškos anglies drėgmės įgeriamumas mažas. Briketus ir granules būtina saugoti sausose patalpose, ypač medžio pjuvenų, nes jų drėgnumas perkant būna apie 7 proc., jiems drėgstant prastėja jų savybės.

Žymiai sudėtingiau su malkomis. Ne visada parduodamų malkų rūšis atitinka tikrovę, dažnai tai būna įvairios medienos malkos, kurių drėgnumas yra 40-60 proc., o paruoštų kūrenimui malkų drėgnis turi būti apie 20 proc. Mediena tampa malkomis ne anksčiau kaip po metų, ją laikant nuo kritulių apsaugotose, gerai prapučiamose vėjo malkinėse. Todėl ruošiantis pirmam sezonui, malkų reikia pirkti ne mažiau kaip 2-iems metams.

Kūrenant šlapiomis malkomis, jų sunaudojama du-tris kartus daugiau. Ir tai tik bėdų pradžia. Degant drėgnam medžiui, didžioji šilumos energijos dalis išmetama per kaminą garų pavidalu. Katilo galingumas sumažėja per pusę ir jame sunkiai kyla temperatūra. Kuras smilksta, ne iki galo sudega. Ant šaltų kūryklos sienelių kondensuojasi vanduo ir dervos, limpa pelenai, suodžiai. Taip susiformuoja storas dervų sluoksnis, kuris žymiai sumažina šilumos pralaidumą į šildymo sistemą, dervose esantis rūgštus kondensatas aktyvina katilo vidinių paviršių koroziją. Taip katilų ilgaamžiškumas nuo 15-25 metų sutrumpėja 2-4 kartus ir daugiau. Nuvalyti katilo pakuros paviršių gana sunku, reikalingos specialios cheminės priemonės.

Prieš intensyvų kūrenimą katilą ir krosnis būtina gerai sutvarkyti bei išvalyti dūmtraukius. Tą būtina padaryti prieš kiekvieną kūrenimo sezoną. Jei kūrenate ne visai sausomis malkomis, tą gali tekti daryti dažniau.

Ne visi gyventojai suvokia, kad kaminas ir jo sistema yra ne namo dalis, ne prietaisas, o atskiras statinys, kuriam yra keliami specialūs įrengimo reikalavimai, o jau po to – specialūs priežiūros ir valymo reikalavimai.

Gaisrai namuose, šildomuose krosnimis, kyla, kai perkaista susikaupę suodžiai, atsiranda plyšių kaminų ar židinių sienelėse, pro kuriuos gali prasiveržti ugnis, taip pat, kai prakurams naudojami degalai bei kiti greitai užsiliepsnojantys skysčiai.

Pastebėta, kad susikaupę suodžiai ir dervos nevalytuose dūmtraukiuose dažniausiai užsidega vėjuotą dieną. Jie gali užsidegti ir savaime, neužkūrus krosnies ar katilo. Iš kamino ima veržtis kibirkštys ir liepsna, girdėti ūžesys. Tokiu atveju reikia skubiai gesinti ugnį pakuroje, uždaryti katilo ar židinio dureles, kad ugnis gautų kuo mažiau oro ir kviesti ugniagiasesius.

Per vasarą dūmtraukiuose gali apsigyventi paukščiai, jų lizdas irgi gali tapti gaisro priežastimi. Nuo paukščių saugo tinklas ar grotelės kamino viršuje.

Teisingai ir laiku išvalytas kaminas – tai užkirsta galimybė kilti gaisrui, saugi ir rami žiema.